Kokios asociacijos jums kyla, kai girdite pavadinimą „Badlands“ („Blogosios žemės“)? O jeigu dar esate Pietų Dakotoje?.. Nežinojau, ko ir tikėtis, kai išgirdau šį pavadinimą. Tai nacionalinis parkas, bet kas jame gali būti tokio jau blogo?
Iš tikrųjų, tai - stipriai erozijos paveiktos žemės, kurios yra nederlingos ir „tuščios“, tikriausiai taip jos ir pelnė savo pavadinimą. Tačiau tai yra puikus turistinis objektas, pasigrožėjimui šios žemės tikrai labai geros :)
Iš tikrųjų, tai - stipriai erozijos paveiktos žemės, kurios yra nederlingos ir „tuščios“, tikriausiai taip jos ir pelnė savo pavadinimą. Tačiau tai yra puikus turistinis objektas, pasigrožėjimui šios žemės tikrai labai geros :)
Šis parkas yra išsidėstęs Didžiųjų lygumų teritorijoje. Tai milžiniškas nacionalinis parkas, užimantis beveik 100 000 hektarų teritoriją. Jis tiesiog atsiranda tarsi iš niekur – važiuojant per bekraštes prerijas, kur matosi toli-toli, nes beveik visiškai nėra medžių, vien tik žolės, staigiai po kojomis atsiranda didžiulė praraja, su įmantrių formų olomis, primenančiomis... net nežinau ką, tik ne Žemę... Jautiesi kaip kitoje planetoje, ypatingai vakare, kai iš žemai krentantys saulės spinduliai nuspalvina akmenis auksine, gelsva, rausva spalvomis... Ir aplinkui visiška tyla. Tylu tylu. Nei vėjo, nei medžių ošimo. Tik didingi akmenys.
Seniau šios vietos buvo po vandeniu, Badlands yra mokslininkams svarbi vieta, nes čia rasta labai daug didžiųjų gyvūnų, tarp jų ir dinozaurų kaulų, nemažai kriauklių ir jūrinių vėžlių fosilijų. Lankytojų centuose bei ant takų išdėstytuose stenduose pateikiama nemažai informacijos apie tai. Kažkada, supratus, kad čia derlinga fosilijų vieta, ir suplūdus paleontologams, buvo atrasta nemažai anksčiau nežinomų gyvūnų rūšių. Rasta nemažai priešistorinių žinduolių liekanų – šuns dydžio arklių, didžiulių kiaulių, milžiniškų krokodilų, bezdžionių, triragių raganosių.
Kanjonai bei kalnai galutinai susiformavo maždaug prieš 5 tūkst. metų. Kadangi nebuvo tvirtos, augalų šaknimis sutvirtintos dervos, o ir pačios uolienos minkštos ir trapios, vanduo lengvai išplaudavo birias uolienas, smėlį, bėgdamas nuo kalnų, formavo tokias neįprastas figūras bei gręžė begalybę kanjonų. Kadangi vanduo skverbėsi vis gilyn, jis apnuogino daugybę skirtingų spalvų uolienų sluoksnių, kurios buvo paslėptos po žeme milijonus metų. Dabar ant parko takų išdėstytų stendų galima perskaityti, kuriai erai priklausė kuris sluoksnis, ir čia pat palyginti jį su originalu. Tikra žemės istorija prieš mūsų akis...
Kanjonai bei kalnai galutinai susiformavo maždaug prieš 5 tūkst. metų. Kadangi nebuvo tvirtos, augalų šaknimis sutvirtintos dervos, o ir pačios uolienos minkštos ir trapios, vanduo lengvai išplaudavo birias uolienas, smėlį, bėgdamas nuo kalnų, formavo tokias neįprastas figūras bei gręžė begalybę kanjonų. Kadangi vanduo skverbėsi vis gilyn, jis apnuogino daugybę skirtingų spalvų uolienų sluoksnių, kurios buvo paslėptos po žeme milijonus metų. Dabar ant parko takų išdėstytų stendų galima perskaityti, kuriai erai priklausė kuris sluoksnis, ir čia pat palyginti jį su originalu. Tikra žemės istorija prieš mūsų akis...
Patys kalnai labai gražūs, įmantrių formų, faktūrų, tarsi smėlio pilys, išlipdyti prie jūros kokių nors milžinų... Labai ryškiai matosi horizontalios skirtingų erų juostos. Labai tylu. Ir toks didelis plotas!
Erozijos lygis yra labai didelis – apie 2,3 cm per metus. Kiekvieną kartą lyjant, uolienos yra išplaunamos. Spėjama, kad po 500 000 metų iš šių kalnų nieko nebeliks...
Dienos metu vasarą parke labai karšta. Kai mes ten lankėmės, buvo virš 30. Kita vertus, sausa, todėl karštis labai neišvargina. Gražiai atrodo suskeldėjusi žemė.
Nepaisant to, parke pilna gyvūnų. Nors medžių nėra ir yra labai sausa, prerijos pilnos žolės, todėl čia daug bizonų, laukinių avių (Bighorn Sheep), begalybė prerijų šunų (Prairie Dog), triušių. Čia tie, kuriuos mums pavyko pamatyti, o dar yra fretkų, dygliakiaulių, elnių, kojotų, lūšių, erelių, vėžlių, lapių bei gyvačių-barškuolių. Apie jas visur išdėstyti įspėjamieji ženklai, primenama nenulipti nuo medinių takų, bet deja, sutikti taip ir neteko. Nors parke sutikti žmonės pasakojo, kad girdėjo barškėjimą.
Dienos metu vasarą parke labai karšta. Kai mes ten lankėmės, buvo virš 30. Kita vertus, sausa, todėl karštis labai neišvargina. Gražiai atrodo suskeldėjusi žemė.
Nepaisant to, parke pilna gyvūnų. Nors medžių nėra ir yra labai sausa, prerijos pilnos žolės, todėl čia daug bizonų, laukinių avių (Bighorn Sheep), begalybė prerijų šunų (Prairie Dog), triušių. Čia tie, kuriuos mums pavyko pamatyti, o dar yra fretkų, dygliakiaulių, elnių, kojotų, lūšių, erelių, vėžlių, lapių bei gyvačių-barškuolių. Apie jas visur išdėstyti įspėjamieji ženklai, primenama nenulipti nuo medinių takų, bet deja, sutikti taip ir neteko. Nors parke sutikti žmonės pasakojo, kad girdėjo barškėjimą.
Prerijų šunys yra smalsūs ir linksmi gyvūnėliai. Drąsūs ir atsargūs vienu metu. Jie pribėga prie mašinos, ieškodami ir laukdami maisto, kaip patyrę gaudytojai griebia metamus riešutus, bet arti niekada neprisileis. Sprunka į artimiausią uolą – skylę žemėje, kuri turbūt jungia begaliniais tuneliais dešimtis tokių pat, išsidėsčiusių po visą lauką, kiek tik akys mato. Labai smagu juos maitinti ir žiūrėti, kaip jie pešasi ir cypauja vienas ant kito, arba stovi, išlindę iš narvelio, dairydamiesi priešų.
Didžiaragiai avinai (nežinau, kaip juos teisingai pavadinti lietuviškai) labai drąsūs ir pripratę prie žmonių. Mus visiškai ignoravo, kai sustojome prie pat jų, apžiūrėti iš arti. Matyt, pakelėj žolė skanesnė, nes visi didelėmis grupėmis buvo susirinkę būtent ten.
O bizonai – atskira istorija. Prie pat įvažiavimo į parką kartu su žemėlapiu ir kita informacija įteikia ant ryškaus popieriaus atspausdintą lapą, ant kurio parašyta, kaip smarkiai reikia bijoti bizonų. Kad jie agresyvūs, tik atrodo mieli ir lėti, o iš tikro bėga triskart greičiau už žmogų ir sveria 900 kg. Ir kaip mes turėjome jaustis, kai sustojus pernakvoti kempinge bizonas nusileido nuo kalvos ir vaikštinėjo palei pat palapines, šalia mūsų namų, rupšnodamas žolę ir nekreipdamas į mus jokio dėmesio! Buvo ir smalsu, ir baisu tuo pačiu metu. Tik kitą dieną, sutikę begalę bizonų visai arti žmonių ir mašinų, supratome, kam duoda tuos ryškiai rožinius lapus.
Apie šį parką iš anksto nežinojau nieko, todėl neturėjau lūkesčių. Bet jis man padarė vieną didžiausių įspūdžių mano gyvenime! Įmantrios formos, visiška tyla, milžiniški plotai, mintys, kiek laiko, trupinėlį po trupinėlio, vanduo turėjo trupinti tuos milžinus, kol padarė savo kūrinį, begalė gyvūnų. Labai linkiu aplankyti šią stebuklingą vietą!
Apie viską išsamiai kviečiu pažiūrėti video (būsiu labai dėkinga už jūsų "Like" po juo).
Apie viską išsamiai kviečiu pažiūrėti video (būsiu labai dėkinga už jūsų "Like" po juo).