O šiandien mes kirpomės :) Pirmą kartą gyvenimą kirpykloje, pas mano mėgstamą kirpėją Vytą. Pas jį kerpuosi jau gerus 10 metų, ir mes tapome draugais. Pažįstu šį žmogų ir galiu ramia širdim pasitikėti, kad viskas bus atlikta puikiai, visi pageidavimai išklausyti, ir svarbiausia - jis patiks mano vaikui ir bus jam švelnus, kantrus ir draugiškas. Juk Kristoferis neleido jokiam svetimam žmogui kirpti jo visus 5 metus (na, kaip neleido - pasakė, kad neis pas nieką kirptis, mes ir nevedėm, juk čia jo plaukai ir jo kūnas). Visus tuos metus kirpau tas ilgas kasas pati - jeigu kirpčiukų patrumpinimą, kad galima būtų matyti pasaulį ir tai nekenktų regėjimui, galima pavadinti kirpimu :) Kartais gaudavosi daugmaž lygiai, kartais - vidutiniškai :) Taip Kristoferiui netgi labiau patiko - linksmiau :)
Galiausiai, jis pakankamai paaugo ir visai panoro apsikirpti - pasilikti ilgus plaukus, bet "padaryti juos berniukiškus", nes vis tik kas antras žmogus vadino ji mergaite. Nesvarbu, kokie drabužiai, stereotipai - rimtas reikalas :)
Taigi, mes kerpamės. Vytas, kuris iš principo toli gražu nėra vaikų kirpėjas, visiškai ramiai reaguoja į nuolat kėdėje besisukantį vaiką (kokia puiki ta apvali kėdė!), ir netgi kai tas apsiaustas, kuriuo kruopščiai paslėpiamas kerpamasis nuo savo paties plaukų, skraido į visas puses, nes taip būni labiau panašus į "superį", Vytas tik šypsosi ir pasakoja, kad kitas jo klientas berniukas šitaip vaidina angelą :) Tik mikliai nukreipia aštrias žirkles į šoną, kai klientas jau visai įsiaudrina.
Kliento pageidavimai įvykdyti - plaukai ilgi, suvelti ir netgi padaryti ragai - viskas, kaip užsakyta. Po kėde palikome visą krūvą plaukų, net sunku patikėti, nes ir dabar jie atrodo ilgi (ir vos tik kokie 10 procentų žmonių tebegalvoja, kad tai mergaitė). Ačiū tau, Vytai :)